Archyvas

Onutės Narbutaitės muzika kviečia komunikuoti

Festivalyje „Permainų muzika“ ne tik skamba lietuviška muzika, bet ir rengiami susitikimai su jos kūrėjais. Spalio 15 dieną, trečiadienį, 19 valandą Klaipėdos koncertų salės I aukšto fojė vyksiančiame videoklube svečiuosis kompozitorė, Lietuvos Nacionalinės premijos laureatė Onutė Narbutaitė.

Kompozicijos pradmenis gavusi iš Broniaus Kutavičiaus, ji studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas Julių Juzeliūną. 1979–1982 metais, iš karto po studijų baigimo, Onutė dėstė Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Tačiau uostamiestis ir pedagoginis darbas kompozitorės nesužavėjo: ji grįžo į gimtąjį Vilnių ir paskyrė save tik kūrybai.

Klaipėdietišką gyvenimo periodą mena tuo laikotarpiu gimusi „1981-ųjų birželio muzika“. Kūrinio anotacijoje autorė rašo: „Tą apniukusį ir lietingą 1981 metų ankstyvos vasaros dieną keliavau autobusu iš Vilniaus į Klaipėdą. Skaitinėjau Japonų poeziją ir žiūrėjau pro langą į monotoniškai jau 2 metus stebimą peizažą. Kai pagaliau išlipau Klaipėdoje turėjau su savimi tai, ko neįsidėjau į šią kelionę, apie ką nei nenutuokiau jos pradžioje – „1981-ųjų birželio muziką“.

Šis ir kiti kūrybinio kelio pradžią žymintys autorės darbai iškilo kartu su naujųjų romantikų banga. Tačiau būdama didelė individualistė ji greitai atrado savitą stilių, kuriame tobulai dera konstruktyvus mąstymas ir įtaigi, emocionali kalbėjimo maniera.

„O. Narbutaitės muzikos faktūra skaidri, ritmiškai laisva, vyrauja linijinis mąstymas, monologiškumas ar susipina keletas „monologų“, vengiama akcentų, maskuojamos ribos tarp formos dalių. Tačiau, nepaisant fragmentiškos struktūros, psichologinė suvokimo linija yra nepertraukiama. Kompozitorės kūrybos bruožus galėtume apibendrinti kaip intelektualią lyriką, aprėpiančią nemaža literatūros bei vaizduojamoji meno elementų“, – autorės stilių komentuoja muzikologas Linas Paulauskis.

„Permainų muzikos“ videoklube bus kalbama apie O. Narbutaitės muzikos tekstus ir kontekstus, rodomos vaizdo ištraukos iš oratorijos „Centones meae urbi“, „Rudens riturnelės“ repeticijos bei kitų kūrinių atlikimų.

Štai keletas kompozitorės minčių, klausimų sau pačiai ir klausytojui, kviečiančių atsiverti ir komunikuoti.

„Mes būtume niekas be inspiracijų, kurias gauname iš aplinkos – iš istorijos, iš meno, iš mus supančių žmonių. Ir smagiausia būna sužinoti, kad tavo muzika taip pat ką nors įkvėpė.

Mane traukia harmonija ir jungtis tarp skirtingų dalykų – tarp disciplinos ir spontaniškumo, tarp atonalumo ir tonalumo, tarp ekspresijos ir ramybės. Idealu, kai konstrukcija gyvybinga kaip augalo ir sukuriama natūralumo iliuzija. Man menas pirmiausia siejasi ne su schema, o su gyvybe, gyvais impulsais, tam tikromis vizijomis.

Ar muzikos girdėjimas yra tik fizinis objektyvus garsų fiksavimas? Ar nedalyvauja tame suvokime kiekvieno mūsų labai individuali patirtis? Ar esame iš konteksto išstumti mechaniniai garsinės informacijos siuntėjai ir priėmėjai, ar vis dėlto per garsus komunikuojantys žmonės?

Tai, kaip muzikoje atsiranda gyvybė, yra neapčiuopiama ir neapskaičiuojama paslaptis. Individualus garsų žaidimas, kuriame slypi universalesnės erdvės pojūtis, nujaučiamos tolumos, gelmės ar aukščio perspektyvos, o ne tik atstumai nuo natos iki natos – tai siekiamybė. Taip atsiranda šansas komunikuoti“.

Michailo Raškovskio fotografija
 

« atgal