„Kino ir muzikos dialogai“ su Audriumi Stoniu

Tradiciškai kinas ir muzika neatskiriami. Tas ryšys atsirado pirmaisiais kino gimimo metais ir buvo plėtojamas visą šimtmetį. Tačiau ar galima kino ir muzikos santuoką pavadinti idealia? Vargu.

Kino režisierius Audrius Stonys, spalio 19 dieną, antradienį, 18 valandą vyksiančiame festivalio „Permainų muzika“ videoklube pažvelgs į keletą kino ir muzikos dialogų, juos iliustruodamas savo bei kolegų filmais.

Paradoksalu, bet kartais atrodo, jog apie šį žmogų daugiau kalbama užsienyje nei tėvynėje. A. Stonys yra vienintelis lietuvis, turintis Felix'ą – Europos kino akademijos apdovanojimą už geriausią metų dokumentinį filmą – juo buvo įvertinta „Neregių žemė“. Europos Kino Akademijos tikrasis narys, European Documentary Network narys, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas visada buvo ir lieka ištikimas savo įsitikinimams, individualiam kino suvokimui, poetiškai dalykų interpretacijai ir padorumui. Stebina režisieriaus paprastumas, nuoširdumas ir tvirta vidine nuostata – neplaukti pasroviui.

„Jei visi kalba, aš pasirinksiu tylą, jei visi bėga, aš sustosiu ir stovėsiu vietoje, jei visi sprendžia globalinius klausimus, aš stebėsiu kaip ropoja skruzdėlė“, – sako režisierius. „Racionalaus, protingo pasaulio akivaizdoje aš užsiimsiu tuo, kas atrodo nenaudinga ir beprasmiška“.

Jis nesileidžia į jokius meninius kompromisus, o nuosekliai įgyvendina savo kino viziją. A. Stonio filmams būdinga filosofinė įtampa ir poetinės metaforos, ypatinga visų filmo sudedamųjų dalių – sumanymo, vaizdo, garso – harmonija. Pagrindinės jį dominančios temos – vienatvė, žmogaus noras peržengti savo galimybių ribas, vidinė asmenybės šviesa.

„Absoliuti, kosminė tuštuma neegzistuoja. Egzistuoja tyla, kurioje kasdienybės triukšmo užgožtas skleidžiasi nepaprastai turtingas, vos apčiuopiamas, vaizdų ir garsų pasaulis. Kinas gali pamatyti daugiau ir giliau nei leidžia mūsų regėjimas“, – teigia A. Stonys.

Per 20 kūrybos metų režisierius sukūrė 13 dokumentinių filmų ir vieną trumpo metražo vaidybinį filmą. Vienas gražiausių ir žinomiausių jo filmų „Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos“ sukurtas kartu su kolega Arūnu Mateliu. Tai skrydis per Nidos kopas, Trakų pilį, Aukštaitijos ežerus, Vilniaus senamiesčio stogus ir bažnyčių bokštus. Filmas, sujungęs realų skrydžio pojūtį, naujausias technologijas ir klasikinę poetinę dokumentiką. Jį kuriant buvo pasitelkta sudėtinga filmavimo technika bei naujos kartos garso sistema.

Filme „Varpas“ ieškoma prieš tris šimtus metų ežere nuskendusio varpo. Šimtmečius prie ežero gyvenusiems žmonėms jis buvo pati tikriausia, neginčijama realybė, nors niekas nematė jo akyse. Pasak režisieriaus, „aš netgi bijojau, kad mums pavyks surasti varpą ir viskas pavirs sensansingu, negyvu, šaltu, baigtiniu faktu. Varpo nebuvimas atvėrė kitą erdvę“.

„Mano filmai yra intymus pokalbis su taip pat galvojančiais žmonėmis. Aš niekada nesiekiau visuotinio pripažinimo. Kiekvienas bandymas kalbėti tūkstančiams yra savaime blogas“, – mano Klaipėdos koncertų salės svečias. Kviečiame į susitikimą su juo ir jo filmais!

KKS informacija   

« atgal