Šiemet Klaipėda mini reikšmingą miesto muzikinės kultūros sukaktį – seniausio Lietuvoje tarptautinio klasikinės muzikos festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ 50-metį. Šis aukštosios muzikos sklaidos fenomenas, gimęs 1976 m., greta nedaugelio kitų kultūros židinių, tuomet buvo tarsi tolimas ir nostalgiškas senosios, iki karinės Klaipėdos muzikinės kultūros atgarsis. Slenkant dešimtmečiams, keičiantis muzikos atlikėjų ir klausytojų kartoms, festivalis nuėjo ilgą, įdomų, ryškų ir labai sudėtingą kelią.
1945 m. Sovietų Sąjungai okupavus Klaipėdą, įvyko baisiausia ir skaudžiausia senojo miesto istorijoje nelaimė, kokios nebuvo patirta per daugiau nei 700 metų. Tragiškiausia, kad Klaipėdoje visiškai neliko senųjų gyventojų su savo identitetu ir tapatybe, su išskirtiniu mentalitetu ir liuteroniška religija, savais papročiais, tradicijomis, gyvenimo būdu bei kultūra. Kraštas buvo apgyvendintas iš įvairių Lietuvos bei Sovietų Sąjungos vietovių atvykusiais žmonėmis. Natūralu, ėmė formuotis nauja, kitokia kultūrinė terpė.
Pirmaisiais pokario dešimtmečiais Klaipėda su atviromis karo žaizdomis, teberūkstančiais senojo miesto griuvėsiais, deja, ir toliau sovietinės valdžios nurodymais tebegriaunama, atrodė niūriai ir skaudžiai. Varganas buvo ir muzikinis gyvenimas.
Tik septintajame dešimtmetyje pasirodė pirmieji kultūrinio meninio pagyvėjimo ženklai: 1963 m. įsteigtas Lietuvos nacionalinės filharmonijos (tada – LSSR valstybinė filharmonija) Klaipėdos filialas, tais pačiais metais pastatyti Klaipėdos kultūros rūmai, dešimtmečio viduryje (1965) labai aktyviai ima veikti Klaipėdos liaudies operos teatras, 1971 m. įkurti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (nuo 1995 – KU, dabar – vėl LMTA) Klaipėdos fakultetai.
Nepaisant pastangų, įsiūbuoti aktyvesnį aukštesnio meninio lygmens muzikinį gyvenimą buvo labai sunku. Viena vertus, dauguma tuometinėje Klaipėdoje – „darbininkų ir jūreivių mieste“ – apsigyvenusios tautiškai bei socialiai margos visuomenės neturėjo klasikinės muzikos poreikio ir nerodė ja jokio susidomėjimo. Rimtąją, elitinę muziką vertinančių ir mėgstančių inteligentiškų, intelektualių žmonių kritinė masė Klaipėdoje buvo menka, klasikinių koncertų mažai kas pasigedo.
Kita vertus, ir pasiūlyti nelabai buvo ką. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais būrėsi tik įmonių, įstaigų muzikos mėgėjų rateliai (chorai, dainų ir šokių, estradiniai ansambliai, šokių kolektyvai ir pan.). Pradėjusioje veikti Klaipėdos filharmonijoje koncertai taip pat buvo gan reti – vos vienas kitas per mėnesį, ir tai – dažniausiai tuometinės publikos mėgstamos estradinės grupės ar liaudies dainų ir šokių ansambliai, paprastai atvykstantys iš Sovietų Sąjungos respublikų.
1976 m. sumanytas ir pradėtas įgyvendinti naujas muzikinio gyvenimo reiškinys, festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“, buvo tarsi šviesos spindulys. Kaip visų 50-ies festivalių liudininkei ir nuolatinei klausytojai, man teko stebėti (pirmuosius 25 metus – vesti daugelį festivalio koncertų, rašyti recenzijas, apibendrinimus, anotacijas, anonsus, dalyvauti aptarimuose, diskusijose šios muzikos šventės tema ir kt.) jo formavimosi procesą, evoliuciją, transformacijas, jausti publikos reakcijas, pomėgius, jų kaitą ir kt. „Klaipėdos muzikos pavasario“, kaip muzikinio proceso, samprata bei koncepcija dėl daugelio priežasčių (jį rengiančių organizacijų vadovų meninių nuostatų, supratimo, pomėgių, skirtingų nuomonių dėl festivalio vizijos, finansinių galimybių ir kt.) nuolat įvairavo. Festivalio kelią labai sąlyginai galima suskirstyti į kelis periodus: 1975–1988 m., 1989–2000 m., 2001–2004 m. ir 2005–2025 m., turinčius ir bendrų, ir skirtingų aspektų. Palyginus pastarųjų dešimtmečių „Klaipėdos muzikos pavasarius“ su pirmaisiais, atrodo, jog tai du visiškai skirtingi festivaliai.
Apie pirmąjį, šiandien mažiausiai žinomą ir kontraversiškiausią laikotarpį, verta prisiminti šiek tiek plačiau. Pradžia buvo sudėtinga, paini, chaotiška, bet ir… narsi: be kultūrinių šaknų ir tradicijų likusi Klaipėda, su iš svetur atvykusių gyventojų sudėtimi kurianti naują savo tapatybę, išdrįso pirmoji Lietuvoje organizuoti iki tol nežinomą renginį – klasikinės muzikos festivalį.
„Klaipėdos muzikos pavasario“ idėja kilo kūrybingam Lietuvos filharmonijos direktoriui, kompozitoriui Rigaičiui, entuziastingai pritariant Lietuvos filharmonijos Klaipėdos filialo direktoriui A. Kuraičiui bei miesto kultūros skyriui (vedėja N. Navogreckienė). Festivalio struktūra ir meninė kryptis brendo ir formavosi ilgai. Pasimokyti, semtis patirties nebuvo iš kur. Pirmąjį veiklos dešimtmetį, o ir vėliau, vykdavo nuolatinai svarstymai dėl festivalio krypties, pobūdžio, repertuaro, žanrų įvairovės, koncertų skaičiaus, finansavimo galimybių ir pan. Beveik po kiekvieno festivalio kažkam vis kildavo klausimas, „ar jie reikalingi?“ Atsakyti į jį, abejonėms išsklaidyti būdavo rengiamos diskusijos, dalyvaujant miesto muzikos meno atstovams, kurie, pasitelkdami visą savo kompetenciją bei iškalbą, aiškindavo aukštosios kultūros, meno svarbą miesto gyvenime, klasikinės muzikos poveikį ir reikšmę ugdant išsilavinusią visuomenę, įrodinėdavo šio festivalio būtinumą.
Daug ginčytasi dėl „Klaipėdos muzikos pavasario“ programų sudarymo principų, muzikos žanrų prioritetų bei jų atrankos, koncertų repertuaro meninės kokybės, klaipėdiečių ir kviestinių atlikėjų dalyvavimo santykio ir kt. Dauguma festivalį įsivaizdavo ir suprato kaip koncertinę areną pirmiausia Klaipėdos meno kolektyvams bei atskiriems atlikėjams, retkarčiais įterpiant vieną kitą svečių iš Vilniaus ar tuo metu respublikinės filharmonijos kvietimu Lietuvoje koncertuojančių Sovietų Sąjungos atlikėjų pasirodymą. Norėta aprėpti įvairias meno rūšis: klasikinę, akademinę (orkestrinę, chorinę, solinę, operinę ir kt.), populiariąją, liaudies, estradinę muziką, džiazą, taip pat – šokių žanrus, liaudies dainų ir šokių ansamblius, baletą, poeziją ir kt. Todėl pirmojo dešimtmečio „Klaipėdos muzikos pavasariai“ meninės vertės požiūriu buvo nevienalyčiai, o žanriškai – neapsakomai eklektiški.
8–9-ojo dešimtmečių Klaipėdos socialinės ir kultūrinės aplinkos kontekste toks festivalio įsivaizdavimas buvo visiškai suprantamas ir logiškas: reikėjo sudaryti sąlygas koncertuoti savojo miesto atlikėjams, parodyti juos klaipėdiečiams, supažindinti su esamomis miesto meninėmis jėgomis, taip pat tenkinti labai įvairaus meninio skonio publikos pomėgius.
Pirmajame 1976 m. „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ (balandžio 3–11 d.) per devynias dienas įvyko 14 renginių. Tarp jų – keli kamerinio pobūdžio klasikinės muzikos koncertai – vilniečių kompozitorių V. Barkausko ir F. Bajoro autoriniai vakarai (jų kūrinius atliko Vilniaus styginių kvartetas, solistė G. Kaukaitė, smuikininkas R. Katilius ir pianistė G. Ručytė), susitikimas su Maskvos kompozitoriumi V. Pikuliu, du vargonų muzikos koncertai (A. Kiškelytė ir S. Dižuras iš Maskvos), Lietuvos kamerinio orkestro (dirig. S. Sondeckis) pasirodymas. Taip pat parodytas Klaipėdos liaudies operos teatro spektaklis G. Donizetti „Meilės eliksyras“ (dirig. K. Kšanas). Pastarieji du kolektyvai tapo savotiškais „Klaipėdos muzikos pavasario“ talismanais, nes Lietuvos kamerinis orkestras dalyvavo visuose festivaliuose iki pat 2004 metų, o Klaipėdos liaudies operos teatras kiekviename jų rodė spektaklius iki pat Operos reorganizavimo į Valstybinį muzikinį teatrą 1986 m. (G. Donizetti „Meilės eliksyras“, J. Strausso „Čigonų baronas“, K. Millöckerio „Studentas elgeta“, G. Verdi „Traviata“ ir kt.). Nelabai publiką sudominę šiuolaikinių kompozitorių autoriniai vakarai vis dėlto buvo reikšmingi, davę gyvybingą impulsą ateičiai. Susitikimai su žymiais Lietuvos kompozitoriais tapo svarbia vėlesnių „Klaipėdos muzikos pavasarių“ dalimi. Teko šiek tiek ir paagituoti: „Sunku rasti įtaigesnę muzikos propagavimo formą kaip gyvas kompozitoriaus žodis apie save ir savo kūrybą.“
Vis dėlto pirmajame festivalyje dominavo lengvesnių žanrų pasirodymai: lietuvių liaudies muzikos ansamblis „Sutartinė“ (vad. P. Tamošaitis), Lietuvos filharmonijos vokalinis-instrumentinis ansamblis „Nerija“ (2 koncertai), J. Janonio kūrybos vakaras (aktorius L. Noreika); rusakalbę publiką džiugino svečių kolektyvai – Udmurtijos dainų ir šokių ansamblis „Italmas“ ir Baltarusijos liaudies choras (2 koncertai). Gan pretenzingai ir chaotiškai atrodė baigiamasis koncertas, jame pasirodė daugybė atlikėjų, o jų atliekami kūriniai nei tema, nei žanru tarpusavyje nederėjo: Lietuvos kamerinis orkestras, Klaipėdos mokytojų namų choras (vad. L. Dumbliauskaitė), taip pat LMTA Klaipėdos fakulteto choreografinis-vokalinis ansamblis „Vėtrungė“ (vad. J. Gudavičius), Lietuvos filharmonijos estradinis ansamblis „Nerija“ (festivalyje pasirodantis jau trečią kartą), Lietuvos operos ir baleto teatro solistė V. Šiškaitė, baleto artistai N. Antonova ir J. Katakinas, skaitovas V. Kybartas ir aktorė J. Jankauskaitė.
Nors ir netobulas, pirmasis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ miesto publikai tapo didele ir džiugia naujove; koncertai buvo palyginti neblogai lankomi. Jie vyko dviejose miesto koncertinėse erdvėse – Mažojoje salėje (taip vadinta LMTA koncertų salė) ir Klaipėdos filharmonijoje (dabar – Marijos Taikos Karalienės bažnyčia) .
Jau po pirmojo festivalio pasigesta daugiau ir įvairesnių akademinės, klasikinės muzikos koncertų. Miesto dienraštyje tuomet rašiau, kad „ateityje „Muzikos pavasarių“ metu vis tik norėtųsi sulaukti profesionalių chorų ir būtinai – simfoninio orkestro. Tokia muzikos šventė, vykstanti kartą per metus, turėtų išsiskirti nepaprastais, nekasdieniais susitikimais.“ Tačiau norai pildėsi ne taip greitai.
Antrajame „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ (1977) įvyko vos trys akademinės muzikos koncertai: Kauno valstybinio choro (vad. P. Bingelis), Maskvos kamerinio orkestro (vad. I. Bezrodnas) bei susitikimas su kompozitoriais – vilniečiais E. Balsiu, V. Laurušu, R. Žigaičiu, G. Kuprevičiumi, klaipėdiečiais P. Fledžinsku ir J. Domarku, jų kūrinius atliko Lietuvos styginių kvartetas. Profesionaliu atlikimu festivalio programą papildė stipriausi Klaipėdos mišrūs chorai: Liaudies operos teatro (vad. K. Kšanas), Mokytojų namų (vad. F. Sereika) bei sparčiai augančių Klaipėdos fakultetų kolektyvai, taip pat vargonininkėai A. Kiškelytė ir valtornininkas Ž. Čmeliauskas. Tačiau klasikinę bei chorinę muziką gožė vyraujantys liaudies dainų ir šokių kolektyvai: Moldavijos SSR liaudies muzikos orkestras „Flueras“, Dagestano liaudies šokių ansamblis „Lezginka“, Klaipėdos Jūrų prekybos uosto liaudies šokių kolektyvas (vad. V. Usovas), kaimo kapela (vad. D. Budzinauskienė). Šiuos žanrus mėgstanti publika užpildydavo didžiulę filharmonijos salę.
Nuo pirmojo festivalio niekuo nesiskyrė ir eklektiškas baigiamasis koncertas. Siekis padaryti jį kuo iškilmingesnį, šventiškesnį, norint visuomenei parodyti kuo daugiau miesto meno kolektyvų bei svečių, gal ir suprantamas, bet jo realizavimas menine prasme niekaip nepasiteisino. Panašiai atrodė ir kiti pirmojo dešimtmečio baigiamieji, o kai kada ir pradedamieji koncertai. Jie tapdavo savotiška skirtingiausių žanrų samplaika, pompastišku paradu – nuo klasikinės muzikos iki estradinių dainų ir liaudies šokių. 1979 m. spaudoje rašiau, kad tai „toli gražu nelavina klausytojų meninio skonio“ .
Visi pirmojo dešimtmečio festivaliai, nors labai įvairuojantys koncertų skaičiumi (nuo 8 iki 18) bei profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų dalyvavimo santykiu, buvo labai panašūs. „Klaipėdos muzikos pavasario“ programų sudarymo principų, paremtų žanrų margumu, gausiu Klaipėdos mėgėjų kolektyvų dalyvavimu, buvo laikomasi iki pat 9-ojo dešimtmečio pabaigos.
Daugelį festivalio programos koncertų užpildydavo išaugę, sustiprėję LMTA (vėliau – KU) Klaipėdos fakultetų meniniai kolektyvai: keli mišrūs ir merginų chorai (vad. V. Pučinskas, P. Jankauskas, F. Sereika, G. Purlys ir kt.), vokalinis-choreografinis ansamblis „Vėtrungė“ (vad. J. Gudavičius), kamerinės muzikos ansamblis (vad. E. Ganusauskas), lietuvių liaudies instrumentų orkestras (vad. A. Vyžintas), birbynių kvintetas (vad. V. Tetenskas), pučiamųjų orkestras (vad. A. Lukoševičius), džiazo orkestras (vad. P. Narušis), folkloro (vad. R. Vildžiūnienė), akordeonų (vad. V. Kaknavičiūtė) ansambliai ir kt. Publikos dėmesio sulaukdavo populiarėjantys, klaipėdiečių pamėgti džiazo muzikos koncertai: S. Šiaučiulio džiazo kvartetas, P. Narušio diksilendas ir džiazo orkestras, svečių P. Vyšniausko džiazo ansamblis, V. Čekasino bigbendas ir kt.
„Klaipėdos muzikos pavasaris“ nepaliko nuošalyje ir miesto klubų, įstaigų mėgėjų meninių kolektyvų. Juose mielai dalyvaudavo Mokytojų namų kamerinis choras (vad. F. Sereika), kultūros namų mišrus choras „Gilija“ (vad. R. Songaila), berniukų choras „Gintarėlis“ (vad. J. Kubilius), šokių kolektyvai – kultūros rūmų dainų ir šokių ansamblis „Žilvinas“ (vad. V. Gylys), liaudies šokių kolektyvas (vad. V. Usovas), pučiamųjų instrumentų orkestras „Bangpūtys“ (vad. P. Memėnas), kaimo kapela (vad. P. Mateika), choreografinis kolektyvas „Žiogelis“ (vad. E. Bungardienė) ir kt.
Tačiau tokia sudėtis patiko ne visiems; Klaipėdos muzikos profesionalai puoselėjo kitokią viziją ir primygtinai kvietė festivalį sukti akademinės, klasikinės muzikos linkme. Pamažu ledai pajudėjo.
Nepaisant nesklandumų, programų eklektiškumo ir tam tikro blaškymosi, per pirmąjį „Klaipėdos muzikos pavasario“ gyvavimo laikotarpį miesto muzikinė atmosfera keitėsi, koncertų salės darėsi vis pilnesnės. Pavyzdžiui, 1981 m. (VI) festivalyje apsilankė 6 266 žmonės, 1982 m. (VII) – 9616, 1983 m. (VIII) – jau daugiau kaip 10 000.
Miesto gyventojai tapo imlesni muzikai, jiems (kai kuriems gal pirmą kartą) atsirado galimybė išgirsti aukšto meninio lygio simfoninių, kamerinių orkestrų, skirtingų sudėčių chorų, kamerinių ansamblių, atskirų virtuozų solistų – dainininkų ir instrumentininkų – atliekamų iškilių pasaulinės klasikos kūrinių, operos spektaklių ir kt.
Pradedant trečiuoju (1978), kiekviename festivalyje (su retomis išimtimis) dalyvaudavo žymūs mūsų šalies bei Sovietų Sąjungos respublikų simfoniniai orkestrai: Lietuvos valstybinės filharmonijos (dirig. J. Domarkas), Latvijos (dirig. V. Sinaiskis), Kazachijos (dirig. T. Mynbajev), Sakartvelo (Gruzijos, dirig. T. Džaparidzė), Uzbekijos (dirig. Z. Chaknazarovas), Totorijos (dirig. F. Mansurovas), Armėnijos (dirig. V. Papianas) valstybiniai, taip pat – LNOB (dirig. V. Viržonis) bei Klaipėdos liaudies operos teatrų (dirig. K. Kšanas, A. Lukoševičius) ir kt. Visi šie puikūs orkestrai Klaipėdos publiką supažindino su žymiausia, pagrindine klasikinės simfoninės muzikos literatūra.
Turtingą kamerinės instrumentinės muzikos lobyną klausytojams atskleidė nemaža kamerinių orkestrų bei ansamblių: Lietuvos kamerinis orkestras (dirig. S. Sondeckis), Vilniaus senosios muzikos ansamblis „Musica humana“ (vad. A. Vizgirda), Vilniaus kamerinis ansamblis (vad. G. Kėvišas), Estijos senosios muzikos ansamblis „Hortus musicus“ (vad. A. Mustonenas), Maskvos kamerinis orkestras (vad. I. Bezrodnas), M. K. Čiurlionio menų mokyklos smuikininkų ansamblis (vad. T. Šernas) ir kt.
Ypač gausiai pirmąjį festivalio dešimtmetį programose dalyvaudavo įvairių sudėčių, skirtingų repertuarinių tendencijų profesionalūs chorai bei kapelos: Kauno valstybinis choras (vad. P. Bingelis), Latvijos kamerinis choras „Ave sol“ (vad. I. Kokaras), Maskvos solistų ansamblis „Madrigalas“ (vad. O. Jančenka), Maskvos valstybinis (vad. V. Sokolovas), Maskvos kamerinis (vad. V. Mininas), Kyjivo Liatošinskio kamerinis (vad. B. Ikonikas) chorai, Sakartvelo (Gruzijos) akademinė choro kapela, Moldavijos akademinė choro kapela „Doina“ (vad. V. Garštianas), A. Jurlovo choro kapela (vad. S. Gusevas) ir kt.
Unikalus šio laikotarpio „Klaipėdos muzikos pavasarių“ bruožas – operos žanro propagavimas. Klaipėdos Liaudies operos teatro (vad. K. Kšanas) rodomi operų spektakliai bei teatro simfoninio orkestro, mišraus choro ir solistų koncertai, atliekant ištraukas iš operų bei operečių, skambėjo 11-oje festivalių (1976–1986). Vėliau, Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui pradėjus patiems rengti operos ir simfoninės muzikos festivalius, ši tradicija nutrūko. Tačiau Liaudies operos teatro choras, reorganizavęsis į miesto mišrų chorą „Klaipėda“, iki pat 2000-ųjų festivalyje rengdavo operų bei operečių ištraukų koncertus, dalyvaujant solistams.
Miesto muzikos mylėtojai šiuose festivaliuose turėjo galimybę gėrėtis kone visais garsiais Lietuvos operos solistais. Klaipėdos scenose koncertavo dainininkai V. Noreika, E. Kaniava, I. Milkevičiūtė, G. Grigorianas, G. Kaukaitė, V. Daunoras, R. Maciūtė, V. Kuprys, G. Jasiūnaitė, A. Stasiūnaitė, G. Apanavičiūtė, G. Skėrytė, V. Šiškaitė, V. Prudnikovas, E. Kuodis, J. Girijotas, E. Vasilevskis, J. Leitaitė, A. Markauskas, V. Bakas, D. Sadauskas, G. Pamakštys, Mindžilkijevas (Kirgizija), J. Selivochina (Rusija), V. Vinikovas (Rusija), N. Tkačenko (Rusija) ir kt.
Virtuoziškumu ir instrumentinės solinės bei ansamblinės muzikos įvairove klausytojus žavėjo instumentininkai: smuikininkai R. Katilius, A. Vainiūnaitė, I. Armonaitė, E. Paulauskas, V. Čepinskis, R. Butvila, J. Dvarionas, V. Mangirdaitė, V. Marozaitė, R. Šiugždinis, S. Kiškis, G. Žislinas (Rusija), G. Mišuris (Uzbekija), A. Sultanovas (Uzbekija), J. Kluškinas (Kazachija), B. Kotorovičius (Ukraina) ir kt.; violončelininkai Augustinas Vasiliauskas, I. Kučinskas, A. Griškevičius, R. Armonas, A. Šivickis, V. Klimavičiūtė, J. Banevičius, D. Palšauskas, S. Lipčius ir kt.; altininkai K. Kalinauskaitė, P. Kunca, D. Katkus, A. Statkus, E. Beliajevas ir kt.; pianistai Andrius Vasiliauskas, J. Karnavičius, B. Vainiūnaitė, P. Stravinskas, P. Geniušas, G. Ručytė, L. Lobkova, R. Bekionis, V. Korys, Ch. Potašinskas, A. Banaitytė, Kęstučio ir Liudos Grybauskų duetas, N. Ralytė, G. Kėvišas, A. Šlaustas, R. Biveinis, Ž. Noreikienė, H. Znaidzilauskaitė, L. Vlasenka (Rusija), S. Navasardian (Armėnija), M. Doidžašvili (Sakartvelas), A. Liubimovas (Rusija), M. Voskresenskis (Rusija) ir kt.; vargonininkai L. Digrys, B. Vasiliauskas, J. Landsbergytė, N. Dainienė, Ž. Survilaitė, G. Kviklys ir kt. Koncertus papuošdavo rečiau girdimų pučiamujų instrumentų atlikėjai: klavesinininkas J. Andrejevas, fleitininkai V. Višinskas, V. Gelgotas, klarnetininkas J. Černius, saksofonininkai V. Čekasinas, P. Vyšniauskas, valtornininkai Z. Augaitis, S. Kižys, A. Račkauskas, obojininkai R. Staškus, E. Piličiauskas, fagotininkai J. Slankauskas, A. Ančerevičius, A. Brazys, trombonininkai V. Žičkus, P. Dapšauskas ir kt. Grožėjomis liaudies dainų atlikėja V. Povilionienė, LNOBT baleto artistais N. Beredina, P. Skirmantu, J. Valeikaite, J. Katakinu ir kt.
Klausytojus džiugino klaipėdiečiai atlikėjai: dainininkai V. Kuraitė, V. Tarasovas, M. Gylys, D. Žūsinaitė, V. Kurnickas, A. Bajerčius, A. Bielskis, V. Vadoklienė, Š. Juškevičius, G. Iljina, V. Kirstukaitė, V. Kazlauskaitė ir kt.; pianistai N. Blauberg, G. Osipkovas, S. Atkočaitytė, M. Mosėnienė, L. Karpova, S. Šiaučiulis ir kt.; vargonininkai A. Kiškelytė-Biveinienė, J. Grigas; arfininkė D. Martusevičienė, klarnetininkai P. Mateika, V. Martusevičius, saksofonininkas P. Narušis, valtornininkas Ž Čmeliauskas, trimitininkas V. Bružas, birbynininkas V. Tetenskas ir kt
Neįmanoma išvardinti gausybės festivaliuose skambėjusių pasaulinės muzikos šedevrų – nuo baroko, klasicizmo, romantizmo iki, deja, gan saikingai pateikiamų šiuolaikinių modernių Vakarų Europos ar JAV muzikos kūrėjų opusų. Šią spragą iš dalies užpildė dar pirmajame (1976) festivalyje užsimezgusi ir iki 1991 m. puoselėta tradicija – autoriniai Lietuvos (ir Sovietų Sąjungos) kompozitorių vakarai. Pasirinkimas buvo nemažas, nes 7–8-ąjį dešimtmečius mūsų šalyje subrendo nauja talentingų muzikos kūrėjų karta, išugdyta grandų E. Balsio, J. Juzeliūno ir kitų LMTA profesorių. 1979 m. Klaipėdoje įsisteigęs Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyrius taip pat telkė grupę profesionalių, įdomių kūrėjų.
„Klaipėdos muzikos pavasaryje“ lankėsi ir savo kūrinių koncertus surengė kompozitoriai V. Barkauskas, F. Bajoras, V. Laurušas, V. Bartulis, R. Žigaitis, E. Balsys, G. Kuprevičius, B. Kutavičius, J. Juzeliūnas, O. Narbutaitė, J. Tamulionis, O. Balakauskas, J. Andrejevas, J. Širvinskas, A. Martinaitis, A. Bražinskas, R. Ščedrinas (Maskva), V. Pikul (Maskva), M. Tariverdijevas (Tbilisis), klaipėdiečiai P. Fledžinskas, J. Domarkas, J. Paulikas, Z. Virkšas, R. Šileika, A. Remesa, N. Galiamova ir kt. Rečiau skambėdavo lietuvių klasikų muzika, nors 1984 ir 1985 m. festivaliuose išgirdome retai atliekamus V. Bacevičiaus, J. Gruodžio, E. Balsio simfoninius veikalus. Šiuolaikinių kompozitorių kūrybos vakarai šiek tiek priartino publiką prie naujosios, XX a. II pusės muzikos originalumo, savitos, individualios jos muzikos kalbos.
Minėtas „Klaipėdos muzikos pavasario“ programų sudarymo principas, jungiantis profesionalius atlikėjus (kviestinius bei vietinius) su pajėgesniais Klaipėdos mėgėjų kolektyvais, buvo puoselėtas daugiau kaip 25 metus, dalyviams nuolat keliant vis aukštesnius meninius reikalavimus bei vykdant griežtesnę mėgėjų atranką. Jau nuo 1984 m., įvertinus praėjusių festivalių trūkumus (neapgalvotos žanrų proporcijos, eklektiškumas, nepakankamas meninis lygis ir pan.), pamažu ėmė formuotis optimalesnė festivalio struktūra, po truputį atsisakant estradinių kolektyvų, liaudies dainų ir šokių ansamblių, kapelų, poezijos vakarų, pradedamųjų ir baigiamųjų koncertų žanrinio margumyno, vis labiau orientuojantis į klasikinės muzikos žanrus.
Dėl dažnai nenuoseklių sprendimų skubotai pradėti pakeitimai ne visada duodavo norimą rezultatą. Į 1987 m. (XII) festivalio programą įtraukus tik du Klaipėdos meno kolektyvus – berniukų chorą „Gintarėlis“ (vad. J. Kubilius) kartu su M. K. Čiurlionio meno mokyklos smuikininkų ansambliu (vad. T. Šernas) bei Muzikinio teatro chorą, orkestrą ir solistus (dirig. A. Kievišas), nors ir dalyvaujant puikiems atlikėjams – Totorijos simfoniniam orkestrui (dirig. F. Mansurovas), Maskvos valstybiniam chorui (vad. V. Sokolovas), Vilniaus styginių kvartetui surengus kompozitoriaus S. Vainiūno autorinį vakarą, skambinus pianistui G. Žislinui (Maskva), sumanymas akcentuoti klasikinę muziką šiek tiek susikompromitavo, nes įsiterpęs VU folkloro ansamblio „Ratilio“ (vad. Z. Kelmickaitė) pasirodymas (kodėl „netiko“ Klaipėdos folkloro ansamblis?) bei literatūros ir poezijos vakaras (aktoriai R. Adomaitis ir E. Bajorytė) nederėjo prie konteksto. Nustebino ir klausytojų reakcija; kai kuriuose koncertuose matėsi daug tuščių kėdžių. Paaiškėjo, kad publika ilgisi buvusio žanrinio margumyno, estradinių dainų…
Neatsitiktinai, pasibaigus šiam festivaliui, nuskambėjo klausimas: ar apskritai miestui reikalingi „Klaipėdos muzikos pavasariai“? Teko net spaudoje įrodinėti šių festivalių svarbą, jų reikšmę miesto kultūriniam gyvenimui ir pan.
Nedaug kuo skyrėsi negausus koncertų 1988 m. (XII) festivalis, nors ir pasižymėjo aukštu profesionalumu, dalyvaujant Armėnijos valstybiniam simfoniniam orkestrui (dirig. V. Papianas), G. Kėvišo kameriniam ansambliui (lietuvių kompozitorių kūrinių premjeros), Lietuvos kameriniam orkestrui (vad. S. Sondeckis), Kauno valstybiniam chorui (vad. P. Bingelis), solistams – J. Leitaitei (sopranas), B. Minžilkijevui (bosas), A. Budriui (klarnetas), klaipėdiečiams A. Kiškelytei ir J. Grigui (vargonai) ir kt.
⁎⁎⁎
1989–2003 m. „Klaipėdos muzikos pavasaris“ išgyveno nelengvą, daugelio veiksnių sąlygotą lūžio laikotarpį, paženklintą abejonėmis, nusivylimais, blaškymusi, bet visgi išliko ir stiprėjo. Sąjūdžio metais bei atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pradžioje vykę radikalūs pokyčiai šalies geopolitinėje bei tarptautinėje sferoje, istoriniai politiniai virsmai, besikeičianti visuomeninės būties sąranga, visų veiklos sričių reformos radikaliai keitė ir kultūrinį meninį gyvenimą, išjudino nusistovėjusius rutininius veiklos pavidalus. Turbūt nė vienas miestas Lietuvoje nepergyveno tokių ryškių kultūros įstaigų infrastruktūros reformų kaip Klaipėda, ne visada palankių rimtosios klasikinės muzikos sklaidai. Dar 1987 m., suvalstybinus Muzikinį teatrą ir jam įsikūrus miesto kultūros rūmų pastate, visi gausūs pastarosios institucijos (1991 m. pervadintos į Muzikos centrą) kolektyvai – keli chorai, vaikų bei suaugusių choreografiniai kolektyvai, liaudies dainų ir šokių ansambliai, liaudies muzikos kapela, pučiamųjų orkestras ir kt. – buvo įkurdinti dviejuose pastatuose: Šaulių namuose (buv. Karininkų namai, dabar Koncertų salė) ir… buvusioje mokykloje Daržų gatvėje. Negana to, mokykloje – Muzikos centre – po vienu stogu, tose pačiose patalpose, įsikūrė (šiandien sunku patikėti) pelno siekiantis restoranas-klubas „Forta“ su savo masinės kultūros mentalitetu. Meno kolektyvai tapo „pelenėmis“, nes „Forta“ vadinamąją diskotekų patalpą (vienintelę tinkamą repeticijoms), tarsi pajuokai, meno kolektyvų renginiams užleisdavo tik 10 dienų per mėnesį. Pirmą kartą taip aiškiai pajutome masinės popkultūros invazijos grėsmę.
Klaipėdos filharmonijai („Klaipėdos muzikos pavasarių“ organizatorei), 1989 m. turėjusiai išsikelti iš pagrindinės savo koncertinės erdvės, – tikintiesiems sugrąžintos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios, – vienintele vieta festivaliams liko LMTA Klaipėdos fakultetų koncertų salė. Beje, sakralinės muzikos koncertus bažnyčia mielai priimdavo.
Minimu laikotarpiu iš esmės keitėsi ir vadovavimo kultūrai principai, atsirado naujas požiūris į atskirus meno, muzikos reiškinius, kitokia finansinių išteklių panaudojimo tvarka bei sistema ir kt. Ne visiems naujovės buvo suprantamos; tvyrojo nežinia ir nerimas. Kita vertus, atgavus Nepriklausomybę, sugriuvus geležinei uždangai, pamažu vėrėsi Lietuvos sienos, mezgėsi ryšiai su pasauliu ir jo menininkais, skleidėsi naujos galimybės. Formavosi ir kitoks požiūris į „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncepciją. Dėl naujovių dvelksmo pradėjus reikštis provincialiam nepilnavertiškumo kompleksui, festivalio organizatoriai nusprendė atsisakyti Klaipėdos atlikėjų, manydami, jog tai pakels renginio prestižą ir meninį lygį. Pradėta tolti nuo „Klaipėdos muzikos pavasario“ idėjos ištakų.
Visokeriopo virsmo sumaištyje rengti naujovišką „Klaipėdos muzikos pavasarį“, kartu stengiantis tęsti jo tradiciją, buvo labai sudėtinga. Blaškytasi keletą metų, niekaip nerandant aiškios krypties.
Keistokai atrodė nedidelė ir žanriškai nedarni 1989 m. (XIV) „Klaipėdos muzikos pavasario“ programa. Įvyko vos aštuoni koncertai – viename pasirodė Kauno valstybinis choras (vad. P. Bingelis), likusieji buvo kameriniai: senosios muzikos ansamblio „Musica humana“ (vad. A. Vizgirda), solinis E. Paulausko (smuikas) koncertas, kompozitoriaus S. Vainiūno kūrybos vakaras (Čiurlionio styginių kvartetas, pianistas A. Vasiliauskas, Vilniaus styginių kvartetas) bei iš visumos absoliučiai iškritęs Lietuvos veterinarijos akademijos folkloro ansamblis „Kupolė“ ir Kaišiadorių pionierių namų folkloro ansamblis „Verpetukai“ (vad. A. Bernatonis). (Klaipėdos atlikėjų atsisakyta kaip netinkamų, o kaišiadoriečiai tinka). Tačiau įsidėmėtina, kad šiame festivalyje, pirmą kartą „Klaipėdos muzikos pavasario“ istorijoje, dalyvavo Vakarų valstybių atlikėjai – G. F. Telemanno kamerinis orkestras (Vokietija) ir vargonininkas J. Sluy (Belgija). Tai buvo pirmosios naujų laikų kregždės. Deja, dažnesnių Vakarų šalių atlikėjų koncertų teko laukti dar keletą metų.
1990 m. pradžioje tvyranti laisvės nuojauta sužadino tautai neapsakomą meno, poezijos, literatūros, didžiosios muzikos troškimą ir begalinį tikėjimą Lietuvos kultūros atgimimu. Pakilia nuotaika bei įkvepiančia programa alsavo ilgam įsiminęs tų metų „Klaipėdos muzikos pavasaris“ (XV), įvykęs prabėgus vos pusei mėnesio nuo atkurtos nepriklausomos Lietuvos paskelbimo dienos – Kovo 11-osios. Balandžio 2–11 d., apimti džiugios nuotaikos, žmonės veržte veržėsi klausytis Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro ir Kauno valstybinio choro atliekamos C. Orffo kantatos „Carmina burana“, B. Smetanos „Vltavos“, vargonininko L. Digrio ir solisto V. Daunoro interpretuojamų J. S. Bacho, F. Schuberto, L. van Beethoveno ir kt. kūrinių, garsiojo Komitaso styginių kvarteto (Armėnija), nuolatinio festivalio dalyvio – Lietuvos kamerinio orkestro, diriguojamo D. Geringo (Vokietija), atlikusio J. Haydno simfonijas „Passione“ ir „Aleluja“, genialiojo pianisto M. Voskresenskio (Rusija) ir ypač lauktų, iki tol mūsų krašte negirdėtų J. Haydno „Septynių paskutiniųjų mūsų Išganytojo žodžių ant kryžiaus“, įkvėptai griežiamų Čiurlionio styginių kvarteto.
Aukšto meniškumo lygio festivalis daliai Klaipėdos muzikinės bendruomenės narių vis dėlto paliko tam tikrų nuoskaudų. Permainų troškimo euforijos paveiktos miesto kultūros valdžios užmojis ir sprendimas festivalio programose atsisakyti savo miesto muzikos atlikėjų klaipėdiečiams muzikams atrodė neteisingas, žeidžiantis ir prieštaraujantis buvusiam pagrindiniam „Klaipėdos muzikos pavasario“ tikslui – atvykstančių menininkų ir Klaipėdos miestui atstovaujančių geriausių muzikų simbiozei. Klaipėdos atlikėjams dalyvavimas festivaliuose buvo didžiulė paskata siekti meistriškumo, kuo didesnio profesionalumo bei noro parodyti, kad Klaipėdos muzika gyva ir pajėgi tęsti senosios, ikikarinės Klaipėdos muzikavimo tradicijas. Talentingų Klaipėdos muzikantų, muzikos kolektyvų, profesionalių kompozitorių, gabių, muzikos mokymo įstaigose studijuojančių jaunuolių ir kt. atstūmimas savotiškai trikdė ir socialinę komunikaciją, miesto bendruomenei tarsi duodant ženklą ir suteikiant akstiną skeptiškai vertinti savojo miesto muzikos meno atstovus.
Sunku pasakyti, ar miesto kultūros vadovai, festivalio rengėjai, atsižvelgdami į tai, bandė ieškoti konsensuso, visiems priimtino sprendimo. Tačiau, jei ir bandė, visas pastangas nubraukė tragiški Sausio 13-osios įvykiai bei netrukus prasidėjusi beprecedentė ekonominė blokada, kurią Sovietų Sąjunga paskelbė nepriklausomybę iškovojusiai Lietuvai. Stigo visko: maisto, būtiniausių prekių ir, be abejo, lėšų kultūros renginiams. Nepaisant neįtikėtinai sunkios padėties, 1991 m. (XVI) „Klaipėdos muzikos pavasaris“ įvyko (balandžio 3–14 d.), surengta net 11 koncertų. Neturint pakankamai lėšų atvykstantiems iš svetur muzikantams, organizatoriams teko atsisakyti 1990 m. kilusios idėjos keisti „Klaipėdos muzikos pavasario“ veidą. Į festivalio programą sugrįžę Klaipėdos atlikėjai klausytojų nenuvylė. Publika aplodismentais sutiko Klaipėdos muzikinio teatro simfoninį orkestrą (dirig. A. Lukoševičius) ir berniukų chorą „Gintarėlis“ (vad. J. Kubilius), kelis LMTA Klaipėdos fakultetų dėstytojų ir studentų muzikos kolektyvų pasirodymus; susidomėję klausėsi Klaipėdos kompozitorių Z. Virkšo, A. Remesos, R. Šileikos, N. Galiamovos, J. Paliko, J. Domarko, L. Narvilaitės naujų kūrinių koncerto. Svečių pasirodymuose dominavo kameriniai koncertai: G. Kėvišo instrumentinis ansamblis, V. Daunoro (bosas), B. Beivydaitės-Vizgirdienės (sopranas, JAV) ir R. Bekionio (fortepijonas) rečitalis, G. Kviklio (vargonai) ir R. Maciūtės (sopranas) vakaras, R. Katiliaus (smuikas) ir L. Lobkovos (fortepijonas) koncertas. Euforiją sukėlė nuolatinio dalyvio – Lietuvos kamerinio orkestro (solistai S. Nakariakovas (trimitas), V. Nakariakova (fortepijonas) bei Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (dirig. G. Rinkevičius) ir Vilniaus berniukų choro „Ąžuoliukas“ (vad. V. Miškinis) pasirodymas. Įdomus žiūrovams buvo ir klasikinio baleto vakaras „Divertismentas“.
Nė kiek ne lengvesnėmis sąlygomis organizuotas ir 1992 m. (XVII) bei visi kiti 10-ojo dešimtmečio festivaliai. 1993 m. aptariant situaciją kalbėta, kad „esama ekonominė būklė neskatina mąstyti apie muzikos kultūrą. Lėšų trūksta, o menas, kultūra, ypač muzikinė – brangus dalykas.“
Vis dėlto 1992–2000 m. „Klaipėdos muzikos pavasariai“ vyko reguliariai, programose išlaikant protingą santykį tarp kviestinių (iš Lietuvos bei užsienio šalių) ir Klaipėdos atlikėjų. Ne kartą festivalyje klausėmės 1992 m. įsikūrusio Klaipėdos kamerinio orkestro (vad. L. Kuraitienė), senovinės muzikos ansamblio „Ventus maris“ (vad. V. Sadauskas); dažni programų dalyviai buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus kompozitoriai Z. Virkšas, A. Remesa, R. Šileika, J. Palikas, J. Domarkas, L. Narvilaitė, A. A. Budriūnas, LMTA (vėliau KU) Klaipėdos fakulteto studentų ir dėstytojų pasirodymai, berniukų choras „Gintarėlis“ (vad. A. Rožė), miesto mišrus choras „Klaipėda“ (vad. K. Kšanas), kamerinis choras „Gilija“ (vad. R. Songaila), Marijos Taikos Karalienės bažnyčios choras (vad. G. Purlys), mergaičių choras „Aušrinė“ (vad. F. Sereika), Muzikinio teatro simfoninis orkestras (dirig. A. Lukoševičius, S. Domarkas), Džiazo orkestras (vad. P. Narušis), Brass kvintetas (vad. V. Bružas), Senosios muzikos ansamblis (vad. J. Staniulis) ir kt.
Meistriškumą demonstravo Klaipėdos instrumentininkai: vargonininkai J. Pazauc, J. Grigas, saksofonininkas P. Narušis, pianistai T. Šlaustienė, N. Blauberg, N. Burinskaitė, T. Svobodina-Romaškina, T. Prokopovič, J. Karosaitė, T. Vaičaitytė, J. Nekrasovas, D. Paulavičiūtė, M. Mosėnienė, S. Atkočaitytė ir kt., obojininkas P. Kuraitis, fleitininkai G. Vainutis, I. Pazdrazdys, perkusininkas P. Dovydaitis ir kt.; dainininkai V. Balsytė, V. Vadoklienė, N. Grigalavičiūtė, V. Tarasovas, V. Kurnickas, K. Nevulis, D. Žūsinaitė, Š. Juškevičius ir kt.
Šiame dešimtmetyje klaipėdiečiai „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ daugybę kartų gėrėjosi orkestrine muzika. Itin dažnai koncertavo Lietuvos valstybinis (dirig. G. Rinkevičius) ir nacionalinis (dirig. J. Domarkas) simfoniniai, Lietuvos kamerinis (dirig. S. Sondeckis), Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinis (dirig. D. Katkus) orkestrai, Lietuvos, Vilniaus, Čiurlionio styginių kvartetai, pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ (dirig. A. Budrys, R. Balčiūnas), Kauno valstybinis choras (vad. P. Bingelis), Šiaulių choras „Polifonija“ ir kt. Atvykdavo svečių iš kitų šalių: Liepojos simfoninis orkestras (dirig. I. Resnis), „Romantik Trio“ (Rusija), Pietų Tiuringijos Zūlio miesto simfoninis orkestras (dirig. O. Koch), kamerinis choras „Mantelinsensemble“ (Belgija) ir kt.
Klaipėdos ir visos Vakarų Lietuvos publikai muzikavo Lietuvos ir užsienio šalių pasaulinio masto virtuozai, instrumentininkai: pianistai P. Geniušas, J. Karnavičius, L. Lobkova, A. Šikšniūtė, N. Ralytė, L. ir K. Grybauskų fortepijoninis duetas, L. Dorfmanas, M. Mourachtch (Rusija), Paley (JAV), V. Ščerbak ir kt.; smuikininkai R. Katilius, R. Mataitytė, R. Lipinaitytė, B. Traubas, I. Kreutel (Šveicarija), S. Genšaft (Rusija) ir kt.; trimitininkai V. Ramoška, S. Nakariakovas; altininkas R. Romoslauskas; violončelininkai D. Geringas, E. Kulikauskas, D. Stabinskas, R. Armonas, D. Palšauskas; fleitininkai A. Vizgirda, L. Šulskutė, V. Gelgotas, M. Rubinštein (Rusija); vargonininkai L. Digrys, G. Kviklys, B. Vasiliauskas ir kt.; dainininkai V. Noreika, A. Janutas, B. Tamašauskas, A. Rubežius, V. Prudnikovas, V. Daunoras, A. Švilpa, R. Maciūtė, J. Leitaitė, I. Milkevičiūtė, G. Skėrytė, A. Krikščiūnaitė, R. Tumuliauskaitė, A. Zubaitė, L. Jonutytė, V. Juozapaitis ir kt. Orkestrams dirigavo J. Domarkas, G. Rinkevičius, R. Šervenikas, D. Katkus, S. Sondeckis, M. Christie (JAV), G. Mais (Vokietija), I. Resnis (Latvija), W. Wehnert (Vokietija). Vyko ne vienas Vilniaus ir Kauno kompozitorių autorinis koncertas.
⁎⁎⁎
2001 m. ženklina dar vieną ryškų „Klaipėdos muzikos pavasario“ pokyčio momentą. Festivalio organizavimas (porą metų finansiškai dar bendradarbiaujant su Klaipėdos filharmonija) buvo perduotas įsteigtam Klaipėdos muzikos centrui (nuo 2005 m. – Koncertų salė), jis perėmė visas filharmonijos funkcijas bei kelis etatinius (nors ir kukliai apmokamus) kolektyvus: kamerinį orkestrą, mišrų chorą „Aukuras“, varinių pučiamųjų instrumentų kvintetą bei kariljoną. Nuo dabar festivalyje miestui atstovaudavo tik šie kolektyvai, atsiribojant nuo kitų Klaipėdos muzikos atlikėjų ir kompozitorių.
Prasidėjo visiškai naujas, kitokio formato „Klaipėdos muzikos pavasario“ etapas, keičiantis pradinę festivalio idėją ir sumanymo esmę. Būtų buvę logiška bei prasminga pakeisti ir festivalio pavadinimą.
2001 m. (XXVI) bei 2002 m. (XXVII) „Klaipėdos muzikos pavasariai“ (projektą kuravo A. Vildžiūnas), lėšomis dar parėmus filharmonijai, pasižymėjo žanrų įvairove, gan plačia repertuaro amplitude – nuo viduramžių iki moderniausių veikalų. Abiejuose festivaliuose, šalia Lietuvos kamerinio, Kauno kamerinio (vad. P. Bermanas), Vilniaus ansamblio „Muzika humana“ (vad. A. Vizgirda), Minsko konservatorijos licėjaus kamerinio (vad. V. Perlinas), Lietuvos nacionalinio, Lietuvos valstybinio simfoninių orkestrų, Šiaulių kamerinio choro „Polifonija“ (vad. S. Vaičiulionis), Tulūzos konservatorijos viduramžių choro (Prancūzija), J. Medinio muzikos mokyklos berniukų choro (vad. R. Vanags, Latvija), D. Šostakovičiaus fortepijoninio kvarteto (Rusija), Štirijos saksofonų kvarteto (Austrija), Kobzarių gildijos dainių (Ukraina), Vilniaus styginių kvinteto „Intermezzo“, fleitininko M. Fedotovo (Rusija), pianisto P. Geniušo ir kt., Klaipėdai atstovavo Muzikos centro kolektyvai – choras „Aukuras“ (vad. A. Vildžiūnas), kamerinis orkestras (vad. L. Kuraitienė, dirig. R. Šervenikas) ir varinių pučiamųjų kvintetas (vad. V. Bružas).
2002 m. Klaipėdos filharmonijos filialui netekus juridinio asmens teisių, nutrūko ir „Klaipėdos muzikos pavasario“ finansavimas. Festivalio vadovas A. Vildžiūnas spaudoje guodėsi, kad juridinio statuso neturinti įstaiga yra visiškai suvaržyta, net negali ieškoti rėmėjų. Skyrybos su Lietuvos valstybine filharmonija buvo skausmingos, nes, praradus pagrindinį lėšų šaltinį, miestui grėsė muzikinio gyvenimo nuosmukis. Meno žmonių bendruomenėje kilo sumaištis, vyko audringos diskusijos, spaudoje pasirodė aštrūs straipsniai. 2003 m. kovo 1 d. dienraštyje „Klaipėda“ išspausdintas nerimo kupinas straipsnis „Klaipėdoje prasidėjo kultūros griūtis“ (interviu su įvairiais muzikos meno atstovais). Miestas reikiamų pinigų festivaliui skirti negalėjo, nes tuo metu visus išteklius savivaldybė sutelkė Muzikos centro, įsikūrusio istoriniame pastate, renovacijai, remontui, modernizavimui, salės įrangai ir pan.
Dėl šių priežasčių 2003 m. (XXVIII) ir 2004 m. (XXIX) „Klaipėdos muzikos pavasariai“ nedžiugino. Surengta vos po kelis koncertus, nors meninės kokybės požiūriu jie pernelyg nenuvylė. Vėl koncertavo Lietuvos kamerinis (W. A. Mozarto ir kt. kūriniai, pianistas P. Langas iš Austrijos), Klaipėdos kamerinis (dirig. R. Šervenikas) orkestrai, choras „Aukuras“, dainavęs J. Tamulionio kūrinius; skambėjo įdomi, moderni V. Laurušo „Maldų simfonija“, S. Zubovienės ir R. Zubovo fortepijoninio dueto atliekamos kompozicijos, solistės R. Maciūtės ir S. Okruško (fortepijonas) rečitalis; Švedijos vyrų choras (vad. S. S. Eberhardas) supažindino su šios šalies kompozitorių kūriniais ir kt.
2005 m. duris po rekonstrukcijos atvėrė neatpažįstamai atsinaujinę Koncertų salės rūmai, su modernia, puikios akustikos sale, dar iki Antrojo pasaulinio karo buvusia svarbiausiu Klaipėdos muzikinio gyvenimo židiniu. Salės atidarymo išvakarėse, pažymint šį ypatingą įvykį, 2024 m. gruodžio mėnesį, buvo surengtas vienkartinis, tačiau įspūdingas festivalis „Muzika sugrįžta“. Įvyko septyni koncertai, dalyvaujant Klaipėdos kameriniam orkestrui, chorui „Aukuras“ (vad. A. Vildžiūnas) bei iškiliausiems Lietuvos muzikos atlikėjams. Ryškiai įsiminė C. Saint-Saenso „Kalėdų oratorija“, V. Bacevičiaus „Elektrinė poema“ simfoniniam orkestrui, G. B. Pergolesi „Stabat Mater“ ir kt. Jaudindamiesi stebėjome ir klausėmės pirmą kartą Koncertų salėje prabylančio ką tik nupirkto fortepijono „Steinway“ garsų, jo klavišus palietus instrumento „krikštatėviui“ (išrinkusiam jį iš daugelio kitų) pianistui P. Geniušui.
Daug jėgų ir sąnaudų įdėjus į festivalį „Muzika sugrįžta“, 2005-ųjų jubiliejinis (XXX) „Klaipėdos muzikos pavasaris“ muzikiniu svoriu bei apimtimi atrodė kukliai ir neatspindėjo svarbios savo sukakties. Šį kartą publika klausėsi Vilniaus pučiamųjų kvinteto „Penki vėjai“, Lietuvos kamerinio orkestro atliekamos G. B. Pergolesi operos „Tarnaitė ponia“ (dirig. V. Lukočius, solistai M. Smalakytė ir I. Misiūra), Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, soluojant pianistui K. Uinskui, Čiurlionio styginių kvarteto (J. Tankevičius, G. Dikšaitis, S. Lipčius, G. Dačinskas), P. Jaramino džiazinių improvizacijų ir Klaipėdos kamerinio orkestro bei choro „Aukuras“, atlikusių F. Schuberto Mišias Es-dur, ir kt.
Įsikūrus puikiuose namuose, susiformavus naujai Koncertų salės direkcijai bei muzikos vadovų tarnyboms, prasidėjo visiškai naujas, ryškaus profesionalizmo keliu pasukusio „Klaipėdos muzikos pavasario“ laikotarpis, besitęsiantis iki šio jubiliejinio, 50-ojo. Per šiuos 20 metų festivalis taip pat keitėsi, nuolat ieškodamas naujų formų, originalių sprendimų, kuo didesnės žanrinės įvairovės, optimalaus koncertų skaičiaus, jų išdėstymo laike ir erdvėje logikos ir kt.
Inovacijas skatino ir pakitęs Klaipėdos bei visos šalies muzikinių festivalių paveikslas ir žemėlapis. Pirmasis ir seniausias Lietuvoje „Klaipėdos muzikos pavasaris“ jau nebebuvo vienintelis. XX a. 10-ajame dešimtmetyje vienas po kito steigėsi nauji, į konkrečius žanrus orientuoti festivaliai. Dar 1991 m. Klaipėdoje įsikūrė Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Marių klavyrai“, 1992 m. – folkloro festivalis „Parbėg laivelis“, 1994 m. – Klaipėdos pilies džiazo festivalis, 1997 m. – jaunųjų atlikėjų festivalis „Skambanti banga“, 1998 m. – Muzikinio teatro festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, netoliese, Nidoje, 1996 m. – Tomo Manno festivalis; 1991 m. įsisteigė Kauno džiazo festivalis, Pažaislio muzikos festivalis (1996), Vilniaus Šv. Kristoforo vasaros festivalis (1995), Šiaulių senosios muzikos festivalis „Resurrexit“ (2007) ir kt.
Keičiantis kartoms, XXI a. pradžioje į Lietuvos muzikinį gyvenimą įsiliejant vis naujoms talentingoms meninėms jėgoms, galutinai atsivėrus Lietuvos sienoms, iš esmės keitėsi visos šalies muzikinio gyvenimo panorama. „Klaipėdos muzikos pavasario“ rengėjams taip pat atsirado kur kas daugiau galimybių kviestis aukščiausios klasės muzikantus iš viso pasaulio.
Pradedant 2006-ųjų (XXXI) „Klaipėdos muzikos pavasariu“, įgijusiu paantraštę „Didingas klasikos skambesys“ (iki 2023), įvyko reikšmingas kokybinis virsmas, ilgam įtvirtinęs pagrindinius visų vėlesnių festivalių principus ir kriterijus: aukštos meninės vertės muzikinės klasikos repertuaras, stilistinė bei žanrinė programų įvairovė, atlikėjų profesionalumas bei meistriškumas. Nusistovėjo standartinis festivalio koncertų skaičius (apie 6–10), pirmenybę teikiant simfoniniams ir kameriniams žanrams, už ribų nepaliekant vokalinių, chorinių kūrinių, mišrių sudėčių instrumentinių ansamblių, netgi madrigalinių, kamerinių operų, monodramų, operos pastišų ir kt.
Per 20 metų „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertų lankytojai susipažino su neįtikėtina daugybe pasaulinės muzikos šedevrų, klausėsi garsiausių jau žinomų ar iki tol Lietuvoje negirdėtų įvairiausių šalių ir žemynų kompozitorių kūrinių – pasaulietinių ir sakralinių: didingų simfonijų, oratorijų, mišių, koncertų instrumentams, skirtingiausių sudėčių kamerinių orkestrų bei ansamblių, vokalinės muzikos šedevrų, moderniausių, netikėčiausių šiuolaikinės muzikos pavyzdžių ir kt. Daugeliui visam gyvenimui į atmintį įsirėžė ir dvasinį katarsį sukėlė genialūs kūriniai: J. Haydno „Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus“, S. Gubaidulinos „Offertorium“, J. S. Bacho „Šv. Velykų oratorija“ ir „Šv. Jono pasijos“, Ch. Gounod „Messe solennelle en l’honneur de Saint-Cecile“, G. Verdi „Requiem“, R. Strausso vokalinis ciklas „Keturios paskutinės dainos“, A. Pärto „Te Deum“, J. Kalninio Simfonija Nr. 7, G. Mahlerio Ketvirtoji simfonija, B. Kutavičiaus „Epitafija praeinančiam laikui“, I. Stravinskio simfoninė siuita „Šventasis pavasaris“, V. Bacevičiaus IV koncertas fortepijonui ir orkestrui, R. Šerkšnytės „Ugnys“ simfoniniam orkestrui, taip pat, aišku, kiti žymių baroko, klasikos, romantizmo, impresionizmo ir kitų stilių kompozitorių kūriniai.
Džiaugiantis ir didžiuojantis išskirtinai aukštu meniniu „Klaipėdos muzikos pavasario“ lygiu, jo didžiuliu indėliu į miesto muzikinės kultūros gyvenimą – pora replikų.
Įdomia 2006–2011 m. (XXXI–XXXVI) „Klaipėdos muzikos pavasarių“ žanrine naujove tapo renginiai – videoklubai: susitikimai, pokalbiai su muzikologais, kompozitoriais, atlikėjais ir kt. Juose dalyvavo Vilniaus muzikologai L. Vilimienė, B. Baublinskienė, D. Katkus, J. Bruveris, E. Ulienė, J. Katinaitė, pianistas K. Uinskas, trombonininkas M. Svoboda (Vokietija), solistė G. Kaukaitė ir kt. Tačiau nė vienas Klaipėdos muzikologas ar atlikėjas nebuvo pakviestas į videoklubą profesionaliam pokalbiui su savojo miesto bendruomene.
Taip pat per paskutinius 20 metų festivalio koncertuose dažnai skambėjo šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūriniai: J. Juzeliūno, O. Balakausko, B. Kutavičiaus, F. Bajoro, A. Rekašiaus, T. Makačino, A. Martinaičio, V. Augustino, O. Narbutaitės, F. Latėno, A. Malcio, G. Sodeikos, Z. Bružaitės, R. Šerkšnytės, J. Janulytės, D. Digimo, Ž. Martinaitytės, J. Repečkaitės, A. Naginevičiūtės, T. Brazio, R. Motiekaičio, G. Svilainio ir kt. O Klaipėdoje gyvenančių ir intensyviai kuriančių profesionalių, talentingų kompozitorių – A. Remesos, R. Šileikos, Z. Virkšo, J. Domarko, J. Pauliko – kūryba festivaliuose pristatoma nebuvo. Jų muzikos negirdėjome nė viename iš 20-ties „Klaipėdos muzikos pavasarių“. Miesto kompozitoriams atstovavo vienintelė kūrėja – L. Narvilaitė, jos opusai skambėjo keliuose festivaliuose.
Norėjosi, kad seniausias festivalis, užgimęs gaivinti miesto muzikos dvasią, nešiojantis Klaipėdos vardą, svarbiausiais istoriniais momentais nors simboliškai prisimintų ir pažymėtų senojo miesto bei Mažosios Lietuvos praeitį, integruodamas į jį klaipėdietiškąjį naratyvą. Būtų buvę gražu ir prasminga 2023 metų (XLVIII) „Klaipėdos muzikos pavasarį“ dedikuoti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Devyniuose šio festivalio koncertuose skambėjo puiki J. S. Bacho, W. A. Mozarto, J. Haydno, G Bizet, Ph. Glasso, D Skidmore, S. Reicho, R. Strausso, G. Mahlerio, G. Ph. Telemanno, A. Vivaldi, M. Ravelio, H. Berliozo, A. Pärto, V. Augustino ir kt. kompozitorių muzika, atliekama Klaipėdos kamerinio, Lietuvos kamerinio, LNOBT simfoninio, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestrų, mušamųjų grupės „Third Coast Percusion“ (JAV), Klaipėdos choro „Aukuras“, net indų ragos ir kt. Tačiau gal renginio lygiui nebūtų pakenkęs vienas kitas Klaipėdos kompozitoriaus kūrinys. Galbūt S. Šimkaus simfoninė poema „Nemunas“ ar J. Kačinsko kantata „Baltija“, o galbūt kuris nors šiuolaikinių Klaipėdos kompozitorių veikalas Mažosios Lietuvos tema. Jų yra ne vienas: A. Remesos „Nidos siuita paskutiniam kuršiui atminti“ varinių pučiamųjų kvintetui, R. Šileikos roko misterija-miuziklas „Grožvyda“ pagal Vydūno dramą „Amžina ugnis“, Z. Virkšo oratorija-misterija „Jūros pagarbinimai“ sopranui, mišriam chorui ir instrumentinei grupei, J. Domarko parafrazė S. Šimkaus dainų temomis pučiamųjų orkestrui ir kt.
Istorijai paliekant buvusius diskusinius aspektus, pastarojo dvidešimtmečio „Klaipėdos muzikos pavasariai“, sėkmingai integravęsis į europinės muzikinės erdvės kontekstą, liudija įspūdingą, solidžią festivalio meninę evoliuciją, pakeitusią miesto muzikinio gyvenimo panoramą. „Klaipėdos muzikos pavasaris“ klaipėdiečiams sudarė unikalią galimybę klausytis fantastiškų orkestrų, ansamblių, solistų, instrumentininkų ir kt. Į jų gretas patenka ir menines aukštumas pasiekęs Klaipėdos kamerinis orkestras, nuo 2009 m. vadovaujamas charizmatiškojo violončelės virtuozo M. Bačkaus. Išaugęs iki pasaulinio lygio meistriškumo standartų, Klaipėdos kamerinis orkestras atlieka pačių skirtingiausių epochų muziką ir sėkmingai koncertuoja įvairiuose Lietuvoje rengiamuose festivaliuose, taip pat daugelyje Europos valstybių.
Šių dvidešimties „Klaipėdos muzikos pavasarių“ tėkmėje su pasauline įvairiausių stilių ir epochų žymiausių kompozitorių muzika klausytojus supažindino nuolatiniai beveik visų šio periodo festivalių dalyviai: Lietuvos nacionalinis (vad. J. Domarkas, M. Pitrėnas), Lietuvos valstybinis (vad. G. Rinkevičius), Kauno (vad. M. Pitrėnas, I. Resnis), Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijos (vad. M. Staškus), LNOBT simfoniniai (vad. M. Staškus), Lietuvos kamerinis (vad. S. Sondeckis, S. Krylovas), Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinis (vad. D. Katkus, M. Barkauskas) orkestrai, Naujų idėjų kamerinis orkestras NIKO (dirig. V. Gelgotas), ansamblis „Camerata Klaipėda“ (vad. V. Čepinskis), Vilniaus ansamblis „Musica humana“ (vad. A. Vizgirda), valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ (A. Kučinskas, U. Vaiginis) ir kt. Ne kartą klausytojus džiugino kitų valstybių kolektyvai: Liepojos simfoninis orkestras (vad. A. Lakstigala, G. Rinkevičius), Estijos senosios muzikos ansamblis „Hortus musicus“ (vad. A. Mustonenas), fortepijoninis trio „Kaskados“ (R. Mataitytė, E. Kulikauskas, A. Šikšniūtė), ansamblis „Les Talens“ (vad. Ch. Rousset, Prancūzija), „Sinfonia Varsovia“ (vad. D. Rundz, Lenkija), „Orchestra della Svizzera Italiani“ (Šveicarija), orkestras „O/MODERNT“ (Švedija), mušamųjų grupė „Third Coast Percussion“ (JAV) ir kt.
Chorinės muzikos gerbėjams dainavo Kauno valstybinis choras (vad. P. Bingelis, R. Šervenikas), Klaipėdos mišrus choras „Aukuras“ (vad. A. Vildžiūnas, T. Ambrozaitis), Vilniaus choras „Jauna muzika“ (vad. V. Augustinas), Šiaulių valstybinis choras „Polifonija“ (vad. T. Ambrozaitis), „Baltic Solo Choir“ (vad. E. Kaveckas). Po kartą kitą festivalio scenoje girdėjome Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos (vad. J. Vyšniauskienė), Vydūno gimnazijos (vad. I. Bertulienė) chorus, mišrų chorą „Klaipėda“ (vad. K. Kšanas), taip pat – Liepojos valstybinį chorą „Latvija“ (vad. M. Sirmais), vokalinį ansamblį „Graces&Voices“ (Austrija), Kopenhagos Karališkosios koplyčios berniukų chorą (Danija), vokalinį ansamblį „The King’s Singers“ (Jungtinė Karalystė) ir kt.
Klaipėdiečiai žavėjosi ištisu solistų žvaigždynu. Į festivalio sceną kilo dainininkai I. Milkevičiūtė, A. Krikščiūnaitė, I. Prudnikovaitė, V. Noreika, S. Janušaitė, J. Gedmintaitė, M. Pleškytė, R. Vaicekauskaitė, E. Seilius, M. Zimkus, L. Mikalauskas, G. Skėrytė, E. Bagdonaitė, V. Gerasimovas, J. Vaškevičiūtė, V. Vyšniauskas, J. Stupnianek, S. Stonytė, V. Juozapaitis, A. Švilpa, D. Puišys, L. Norvaišas, R. Ulteravičiūtė, T. Jakas, V. Kazlauskas, V. Miškūnaitė, G. Gelgotė, T. Pavilionis, R. Dubinskaitė, E. Šidlauskaitė, E. Dovidovičius, L. Dambrauskaitė, K. Smoriginas, G. Prunskus, I. Misiūra, E. Chrebtovas, M. Tūbelytė (Vokietija), P. Dunachie (Jungtinė Karalystė), D. Sinkovskij (Rusija), E. Button (Jungtinė Karalystė), K. Mulders (Danija), T. Nielsen (Danija), A. Lebedyantseva (Latvija) ir kt.
Solo, duetuose, ansambliuose, su orkestrais skambino pianistai P. Geniušas, L. Geniušas, P. Stravinskas, D. Slipkus, A. Paley (JAV, Lietuva), S. Babajan (JAV), S. Šiaučiulis, P. Andersson (Švedija), A. Žlabys, G. Alekna, G. Gedvilaitė, E. Minkštimas, K. Uinskas, A. Abarius, R. Lozinskis, A. Toradze (Sakartvelas, JAV), V. Šimkus (Latvija), F. Piemontesi (Šveicarija), M. Rudy (Prancūzija), E. Rodrigues (Brazilija), D. Golovanovas, A. Di Piazza (Italija), J. M. Beockhoven (Belgija), L. Graubinia (Latvija), D. Fergiuson (JAV) ir kt.; smuikininkai M. Švėgžda von Bekkeris, D. Bidva, R. Lipinaitytė, R. Mataitytė, D. Kuznecovaitė, D. Stulgytė-Šmalenberg (Vokietija), A. Šilalė, Z. Corway (Airija), S. Krylovas, G. Kremeris, D. Nordio (Italija), R. Richteris (Brazilija, Jungtinė Karalystė), D. Sinkovskij (Rusija), A. Štainbacher (Vokietija) ir kt.; violončelininkai M. Bačkus, D. Geringas, M. Sakavičius, E. Kulikauskas, G. Pyšniak, R. Juknevičiūtė, M. Sudraba (Latvija), D. Ichizaka (Vokietija) ir kt.; altininkai V. Gelgotė, Ū. U. Žebriūnaitė, G. Jakaitis, I. Šnaideris (Liuksemburgas) ir kt.; kontrabosininkai D. Bagurskas, E. Kanevičius, A. Gurinavičius; trombonininkai M. Svoboda (Vokietija), F. Belli (Vokietija); obojininkai A. Puskunigis, R. Beinaris; fleitininkai V. Gelgotas, V. Giknius, M. Fedotova (Rusija), C. Hoitenga (Vokietija), R. Calveyra (Brazilija, Prancūzija), K. Zehnder (Šveicarija); trimitininkai L. Lapė, S. Nakariakovas (Izraelis, Prancūzija); saksofonininkai A. Kazlauskas, L. Mockūnas; M. Steger (Šveicarija), P. Vyšniauskas; fagotininkas Š. Kačionas; akordeonininkas M. Levickis, arfininkė J. Daunytė, vargonininkas D. Sverdiolas, klavesinininkas Ch. Rousset (Prancūzija), perkusininkas J. Zivkovičius (Vokietija) ir kt.
Festivalio scenoje publika išvydo daugybę skirtingų mokyklų, savitos manieros dirigentų: J. Domarką, G. Rinkevičių, M. Pitrėną, M. Staškų, D. Pavilionį, R. Šerveniką, D. Katkų, V. Lukočių, V. Čepinskį, M. Gražinytę, G. Šlekytę, A. Čepaitę, V. Gelgotą, K. Variakojį, S. Krylovą, U. Vaiginį, G. Vaznį, R. Šumilą, M. Stakionį, V. Kaliūną, S. Sondeckį, V. Augustiną, T. Ambrozaitį, V. Miškinį, P. Bingelį, E. Kavecką, G. Čičinadze (Sakartvelas), S. Simonseną (Norvegija), O. Grangeaną (Prancūzija), J. M. Zarzycki (Lenkija), A. Markovičių (Austrija), O. Draganą (Ukraina), K. Järvi (Estija), N. Šnȇ (Latvija), A. Mustoneną (Estija), D. Rundz (Lenkija), G. Marką (Austrija), M. Poschnerį (Šveicarija, Austrija, Vokietija), M. Dworzyńskį (Lenkija), M. Ozolinį (Latvija), L. Karlssoną (Švedija), E. Onofri (Italija), C. Diederichą (Prancūzija), Ch. Knüselį (Šveicarija), G. Baldozky (Vengrija), Ch. Lyndon-Gee (Jungtinė Karalystė, JAV), I. Cuppensą (Belgija), M. Albergą (Švedija), S. S. Eberhardą (Švedija) ir kt.
Per ilgus 50 metų festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“, pergyvenęs istorinį politinį virsmą, santvarkos kaitą, sėkmių ir krizių momentus, finansinius nepriteklius, patyręs didžiulę transformaciją, nuėjo sudėtingą, vingiuotą meninės kokybės svyravimų bei nuolatinio augimo, vystymosi, tobulėjimo kelią, tapdamas aukščiausio meninio lygio, išgrynintu akademinės, elitinės muzikos renginiu, šiandien pelnytai tituluojamu seniausiu tarptautiniu akademinės, klasikinės muzikos festivaliu mūsų šalyje.